Vidurinysis Vaclovas, buvo vedęs Teofilę Burneikaitę, kurį laiką dirbo Raseinių žemės teismo raštininku. Mirė gana jaunas. Žinių apie jo palikuonis nėra.
Jauniausias Rapolas taip pat buvo renkamas Šiaulių žemės teismo teisėju.Tėvui mirus paveldėjo Kaunatavą. Žmona - Felicijona Nagurskytė. Jų penkerių metų mirusi dukrelė Eleonora Ona 1829 m. gegužės mėn. 15 d. buvo palaidota greta tėvo Kaunatavos bažnyčioje šeimos kape.
Daugiausiai nuveikė vyriausias sūnus Eligijus Kaunackis. Likimas jam lėmė kitokiame laikmetyje ir naujoje santvarkoje užbaigti šios Žemaitijos teisininkų dinastijos kelią. Buvo paskutinysis Kaunatavos Kaunackis. Kaip ir tėvas, 1811 m. jis išrenkamas Šiaulių žemės teisėju, o 1826 m. - Šiaulių apskrities bajorų maršalka. Jo parašu vizuota šimtai Šiaulių apskrities bajorijos bylų ir dokumentų. Po tėvo mirties paveldėjęs Dirvonėnų, o anksti mirus broliams - Kaunatavos dvarus. Tiesa, po 1831 m. sukilimo, prie kurio, matyt, vienu ar kitu būdu jis prisidėjo, Eligijaus Kaunackio karjera buvo susvyravusi, o jo dvarai caro valdžios buvo įtraukti į konfiskuotinus. Tačiau ir postą, ir dvarus pavyko išsaugoti. 1835 m. kovo mėn.17 d. caro valdžios už tarnybą jis buvo net apdovanotas III laipsnio Šv. Stanislovo ir Vladimiro ordinais. Karjerą baigė kilniu darbu. Jis buvo vienas iš pagrindinių gimnazijos Šiauliuose kūrimo iniciatorių. Būtent Eligijaus Kaunackio parašu yra pažymėtas 1839 m. rugpjūčio 19 d. dokumentas dėl žemės sklypo skyrimo Šiauliuose gimnazijos (dab.J.Janonio vardu gimnazija) statybai.
Įdomiai susiklostė ir asmeninis jo gyvenimas. Buvo vedęs du kartus. Žinomas tik pirmosios jo žmonos vardas - Emilija. 1823 m. ji dar buvo gyva ir su vyru dalyvavo savo dukterėčios Rapolo Kaunackio dukters Onos Leonoros krikštynose. E.Kaunackio tarnybos fomuliaras liudija, kad vaikų su su ja neturėjo. Būdamas jau gana solidaus amžiaus turtingas našlys, susižavėjo savo kraštiete, kolegos Šiaulių žemės teisėjo Antano Golkevičiaus žmona Karolina, kilusia iš Liubičiaus herbo bajorų Guževskių (Gužauskų) giminės, įvairiu metu valdžiusios Dirvėnų (Dirvonėnų), Žeimuvėnų ir kt. dvarus ir palivarkus. Tai, kad Kaunackių ir Karolinos šeimos nuo seno buvo gana artimos, liudija faktas, kad Eligijus kartu su kolegomis Šiaulių ir Telšių teisėjais dar 1823 m. Luokėje buvo liudininkais Karolinos Gužauskaitės ir Antano Golkevičiaus vestuvėse21, o Eligijaus motina Eleonora Kaunackienė 1826 m. rugpjūtį buvo kviečiama į Antano ir Karolinos Golkevičių dukters Liudvikos krikštynas. Jauna moteris, vyrui tarnybos reikalais būnant Šiauliuose, atrodo nuobodžiavo, gyvendama vyrui priklausiusiame Degučių dvare netoli Kaunatavos. Luokės ir Upynos krikšto metrikų knygos liudija ją dažnai dalyvavus aplinkinių dvarininkų vaikų krikšto apeigose ir, matyt po to rengiamuose pobūviuose. Vienose krikštynose, vykusiose 1834 m. sausio mėn., ji dalyvavo kartu su Eligijumi Kaunackiu. Užsimezgęs artimas ryšys, baigėsi Karolinos ir Antano Golkevičių skyrybomis ir nauja Karolinos santuoka. Skyrybų procedūra ir leidimas sudaryti naują santuoką gautas iš Žemaičių ir Vilniaus dvasinių konsitorijų per tiems laikams neįtikėtinai greitą vienerių metų terminą. Ir jau 1835 m. balandžio mėn.12 d. Luokės bažnyčioje Eligijus Kaunackis ir Karolina Gužauskaitė - Golkevičienė susituokė. Jiems gimė du sūnūs: 1836 m. - Apolonijus Viktoras Cezaris, 1837 m. - Eligijus Gasparas Pilypas. Jie mirė maži.
Išėjęs į atsargą, E.Kaunackis su žmona didesnę laiko dalį gyveno Vilniuje ir Mintaujoje. Kaunatavos dvarą valdė administratoriai, tačiau nemažai dėmesio skyrė dvarui skyrė ir jis pats. E. Kaunackio laikais remontuoti dvaro rūmai, pastatytas malūnas prie Upynos upės, įkurtas Felicinavo palivarkas. Savininkas labai rūpinosi Girkantų ir Žemalėnų kaimo valstiečiais23. 1843 m. jo lėšomis buvo restauruota bažnyčia, įrengti nauji 12 balsų vargonai24. 1846 m. dvaro klestėjimo epogėjuje žemės su Kaunatavos dvaro centru, Felicinavos palivarku, Žemalėnų, Padarbučių, Giriškių ir Girkantų kaimais apėmė 2200 dešimtinių žemės. Dvarui priklausė baudžiauninkai: 130 valstiečių vyrų, 127 moterys28.
Jausdamas besiartinančią mirtį ir neturėdamas palikuonių Eligijus Kaunackis 1859 m. rugpjūčio mėn. 31 d. pardavė Kaunatavos dvarą savo gero bičiulio 1831m. sukilėlio Lyduvėnų savininko Ezechielio Stanevičiaus sūnui Jonui Liudvikui Silvestrui Stanevičiui (1823-1904)25.
Mirė Eligijus Kaunackis Mintaujoje 1860 m. sausio mėn.7 d. būdamas 76 metų. Kūnas atvežtas į Kaunatavą ir sausio mėn. 26d. palaidotas prie tėvų ir brolių.
