Anupras Kaunackis (tiksli gimimo data nežinoma, bet turėjo gimti XVII a. pab, -mirė ~1767m.) – valstybinę karjerą pradėjo Žemaičių taurininku, vėliau išsirūpino simbolines Starodubo pilies teisėjo pareigas, 1754 m. gavo valdyti Gegrėnų, o prieš pat mirtį 1766 m. - Viešvėnų seniūniją. Vieną ar kelias kadencijas žemaičių bajorų buvo renkamas Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo nariu, o prieš pat mirtį 1766 m. tapo šio teismo seniūnu 14. Dvaro dokumentai liudija, kad jis nemažai skolinosi ir bylinėjosi, įkeitinėdamas Upyną. Dėl skolų, Upynos dvaro ribų bei ginčų su jų žemių nuomininkais - smulkiais bajorais, jam jau mirus, sūnums toliau teko minti teismų slenksčius 15.
Kaunackių šeimos archyvo 18 a. pab. dokumentų rejestras
Buvo vedęs Janinos herbo Dominyką Antanevičiūtę (Antoniewicz), su kuria susilaukė dukters Melanijos, 1771m. Luokėje ištekėjusios už bajoro Tado Vitkevičiaus; Apolonijos, ištekėjusios už Doveikos; Mykolo, LDK kariuomenės leitenanto, Santeklių savininko, vedusio Justiną Gruzdytę; Pranciškaus, paveldėjusio Upyną ir 1775-1793 m. buvusiu Žemaičių žemės teisėju; sūnaus Andriaus, apie kurį nieko nežinoma; dukters Veronikos17 bei Nikodemo, kuris, kaip jauniausias sūnus tradiciškai pasirinko dvasininko kelią (Švėkšnos Rkb. yra išlikęs jo paveldas - bažnyčiai 1796 m. dovanotas meninę vertę turintis arnotas)16. Nikodemas Kaunackis dvasininko karjerą baigė būdamas Žemaičių vyskupystės kanauninku (1798 m.)
Apie 1766 m. Anuprui Kaunackiui mirus, jo sūnus Pranciškus Kaunackis pasuko tėvo pėdomis (gimėapie 1743, mirė Kaunatavoje 1820 m.lapkričio mėn. 30 d.). 1767 m. gavo valdyti Gegrėnų seniūniją bei užėmė tėvo vietą Lietuvos Vyriausiajam Tribunole17. Įgijęs praktikos Vilniuje, grįžo Žemaitijon, 1775 m.-1793 m. su pertraukomis bajorų buvo renkamas svarbiausio vietos teisinio organo- Šiaulių (Žemaičių) žemės teismo teisėju. Vedė Eleonorą Narbutaitę iš senos ir garbingos Narbutų giminės, bežymėjusios herbu Trimitai (Trąby) ir besikildinusios iš legendinio protėvio Astiko, to pačio, iš kurio kilo ir Radvilos. XVIII a. „žemaitiškos“ Narbutų šeimos, tarpe kitų dvarų, Telšių ir Šiaulių pavietuose valdžiusios Padarbus, Šilėnus, Svirbučius, Birikus.
Virsmo laikotarpiu, caro Rusijai okupavus Lietuvą ir ėmus čia kurti naująją vietos administraciją bei pertvarkyti senąsias luomines struktūras, kaip patyręs teisininkas, Pranciškus Kaunackis vėl išrinktas Šiaulių apskrities bajorų maršalka ir buvo juo 1798-1800m. laikotarpiu. Tuo pačiu šeimininkavo Upynos, o vėliau - Dirvonėnų ir Kaunatavos dvare.)
1776 m. sausio mėn. 20 d. Pranciškus Kaunackis Upynos dvarą su Besčių, Endrietiškių, Jokūbiškės ir kt. kaimais, malūnu ir karčema už 10.400 lenkiškų auksinų pardavė Jurgiui ir Ievai Zofijai iš de Reusų, Merfeldams. 1776 m. rugpjūčio mėn. 20 d. šis sandėris buvo įregistruotas Žemaičių žemės teisme18. Dokumente Pranciškus dėsto, kad Upynos dvarą paveldėjo iš savo tėvų, o jo broliai ir seserys jau anksčiau jam perleido savo paveldėtas dalis. Atkreiptinas dėmesys, kad dvaras parduodamas su viena netikėta sąlyga: Merfeldai įpareigojami rūpintis, prižiūrėti bei remontuoti Upynos dvaro koplyčią, kurioje buvo palaidoti Pranciškaus Kaunackio tėvai ir seneliai.
Merfeldai Upyną valdė apie 20 metų. 1795m. jie pardavė dvarą Jonui ir Teresei kng. Giedraitytei Žukauskams (Žukowski), kurie buvusios koplyčios vietoje 1807 m. Upynoje pastatė medinę bažnyčią.
1777 m. Pranciškus Kaunackis iš karaliaus išmaros teise gavo Dirvėnų dvarą. Prijungė kraičiu žmonos Eleonoros Narbutaitės “atsineštas“ žemes. Dvaro žemėse 1802 m. pastatė medinę bažnyčią su kupolu bei nedideliais 8 balsų vargonais, medine varpine, klebonija. (1821m. bažnyčios vizitacija nurodo kitą bažnyčios pastatymo datą - 1794 m.)19. Ji tapo Raudėnų RKB filija. Aplink bažnyčią pradėjo kurtis Kaunatavos miestelis ir dvaras. Tačiau specialaus fundušo ar žemės bažnyčiai nepaskirta. Bažnyčios išlaikymas ir kunigo gerbūvis iki pat jos uždarymo pilnai buvo Kaunatavos dvaro savininkų valioje. 1844 m. jau Eligijaus Kaunackio šeimininkavimo laikais, šalia bažnyčios veikė špitolė, išlaikoma dvaro savininkų lėšomis.
Mirė Pranciškus Kaunackis 1820 m. lapkričio mėn. 30 d., sulaukęs garbingo 77 metų amžiaus. Jo mirties metrika byloja, kad buvo palaidotas Kaunatavos bažnyčioje po Švč.Mergelės Marijos altoriumi
1835 m.jo našlė Eleonora Narbutaitė Kaunackienė dar buvo gyva, nes kartu su sūnumi Eligijumi, marčia Karolina bei vietos elitu dalyvavo Upynos dvarininkų Žukauskų vaiko krikštynose... 
Pagal tradiciją, kaip viena iš bažnyčios fundatorių ji turėjo būti palaidota Kaunatavoje greta savo vyro ir vaikų.
Pranciškus ir Eleonora Kaunackiai turėjo tris istoriniuose šaltiniuose atsispindinčius vaikus: Eligijų (gimusį apie 1784, mirusį 1860 m. sausio mėn. 7 d. Mintaujoje, palaidotą Kaunatavoje); Venceslavą (Vaclovą)(gim.apie 1788- mirusį 1822 m. spalio mėn. 4 d. Janaudavos dvare, palaidotą Kaunatavoje); Rapolą (gim.apie 1789 m., mirusį 1824 m. liepos mėn. 26 d., palaidotą Kaunatavoje).
