Šaknų pažinimas

Istorija turi daug pavidalų. Iš vienos pusės - tai vadinama vadovėlių istorija, bylojanti apie "didžiąją" praeitį, valstybės politiką ir visuomeninį bei kultūrinį gyvenimą lėmusius karalius, kunigaikščius, didikus, karvedžius, vyskupus. Jų valia atsirasdavo ir sunykdavo valdančios dinastijos, dėl jų liejo kraują tūkstančiai eilinių valstybės piliečių. Iš kitos pusės- tai mūsų "mažosios" tėvynės - miesto ar kaimo, kuriame gimėme, gyvenome, kur gimė, darbavosi ir mirė mūsų protėviai, istorija. Dažniausiai pats žodis tėvynė ir siejasi mums būtent su gimtosiomis vietomis.

Taip, kaip didžiąją istoriją žymi viešpatavusių dinastijų ar garsių giminių veikla, taip mažosios tėvynės istorija yra neatskiriama nuo paprastų, atrodytų, niekuo ypatingu neišsiskyrusių šeimų ir giminių istorijos, jų kasdienio darbo ir likimo vingių pėdsakų, paliktų šioje žemėje. Mūsų laikų pasaulis tampa vis labiau vartotojiškas, materialus ir kosmopolitiškas. Žodžiai: tėvynė, šeima, tradicijos dažnam jau tik tušti, jokio emocinio turinio neturintys žodžiai. Todėl jei neišsaugosime viso to dabar, pradings amžiams ir kartu nusineš tai, ką dar galime palikti ateinančioms kartoms. Mūsų protėvių darbų atminimas arba kitaip kalbant - šeimos genealogija, tampa dabar ypač svarbi, nes kaip niekas kitas tampriai susieja mus su Lietuvos istorija ir tampa tautą vienijančiu ir tėvynės meilę bei po visą platų pasaulį išblaškytų lietuvių tarpusavio ryšius stiprinančiu faktoriumi. Taip 1794m., 1831m., 1863m. sukilimų istorija taps žymiai gyvesnė ir artimesnė, jei žinosime, kad tarp tūkstančių sukilėlių buvo ir mūsų prosenelis. Kitaip žiūrėsime į demokratijos tradicijas, jei pavyks nustatyti, kad kažkuriame pavieto seimelyje ar Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Seime dalyvavo bajoras, kurio balsas, gal, nelabai ką lėmė, tačiau tai buvo mūsų prosenelis ar giminaitis. Kitaip žvelgsime ir į mūsų bažnyčias, dvarus, vienuolynus, architektūros ir meno paminklus, jei žinosime, kad jų fundatoriumi ar rėmėju kažkada buvo tolimas mūsų giminaitis ar protėvis. Kai šalia karalių, kunigaikščių ir didikų pasirodo ir artimesni žmonės - mūsų protėviai, giminaičiai ar tiesiog žmonės, turėję tokias pat, kaip ir mes, pavardes, tolima ir šalta istorija tampa žymiai artimesnė, įdomesnė ir gyvesnė.

Ankstyviausia genealogija - tai žodžiais perduodama tradicija su protėvių vardais bei trumpa informacija apie jų darbus bei juos pačius.

Pirmuosius duomenis apie tai pateikia seniausių civilizacijų (Mesopotamijos, Egipto, Kinijos) rašto paminklai. Jie liudija, kad protėvių atminimas tarnavo ir valdžios paveldėjimui ir materialinių vertybių bei privilegijų perimamumui. Tad, atminimo išsaugojimas turėjo ir kitą praktinę reikšmę, genealogija davė teisę į turtą ir poziciją visuomenėje. Viduramžiais, kai žemės ir privilegijų paveldėjimas turėjo pagrindinę reikšmę šeimos egzistavimui, kiekvienas taip pat buvo suinteresuotas savo genealogijos žinojimu. XIXa. ekonominė revoliucija padarė tam galą. Svarbiausia tapo pati asmenybė. Giminystės ryšiai ir kilmė neteko reikšmės ir įsisukus į kovos dėl valdžios ir materialinių gėrybių sūkurį, buvo užmiršti. Dabar, po kelių šimtų metų visuomenės išsivystymas pasiekė tokį lygį, kad pamažu vėl atsigręžiama į savo šaknis. Todėl daugiausia šalininkų genealogija turi labiausiai išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Tai tarsi reakcija į vartotojiško pasaulio bedvasiškumą ir kosmopolitizmą, noras apsibrėžti ir pažinti jame save.

Lietuvoje susidomėjimas savo šaknų pažinimu taip pat auga. Mums profesionalams archyvų skaityklose dirbti buvo daug paprasčiau, kai nebuvo tokio didelio visuomenės susidomėjimo. Dabar, kai visi plūstelėjo į archyvus, darbo sąlygos pablogėjo , daug archyvinių dokumentų dėl blogos jų būklės nebeišduodama. Laimei, kad dalis genealoginio pobūdžio archyvinių dokumentų jau yra suskaitmeninta . Ypač džiugina tai, kad Lietuvos valstybės centrinis archyvas yra sukūręs ir toliau pildo gana didelę duomenų bazę.Tačiau archyvų skaityklos nuolat perpildytos, skaitmeninių dokumentų peržiūros technikos trūksta ir ji nuolat genda.