LIETUVA PASPARTINO AIKŠTĖS TVARKYMĄ
Vilniui vėl tapus valstybės sostine, Lietuvos vyriausybė skyrė nemažą dėmesį miesto gerbūviui, taip pat ir šios svarbiausios miesto, o dabar jau ir Lietuvos aikštės tvarkymui. Siekta parodyti, kad tą Lietuva gali padaryti geriau ir greičiau. Katedros aikštės tvarkymo būtinybę žiniasklaidoje aiškino Vilniaus savivaldybės skyriaus vyr. inžinierius, vėliau miesto vyriausiasis architektas V. Landsbergis-Žemkalnis. Jam pasirodė priimtina miesto aikštės - tautos forumo koncepcija, kuria buvo grindžiamas 1937 m. R. Guto projektas. Lenkų numatyto paminklo J. Pilsudskiui vietoje jis pasiūlė pastatyti paminklą Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui.1940 m. balandžio 4 d. V. Žemkalnis kreipėsi į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų, ragindamas tęsti lenkų pradėtus aikštės archeologinius kasinėjimus. 1941 m. buvo atkasti į vakarus nuo buv. Lietuvos tribunolo dviejų bokštų pamatai, atliekami kasinėjimai šalia buv. Vyskupų rūmų. Šiuos įspūdingus mūrus V. Landsbergis-Žemkalnis netgi pasiūlė konservuoti bei eksponuoti, pridengus juos betonine plokšte.
1940 m. pradžioje V. Žemkalnio vadovaujama grupė parengė naujus vadinamosios Katedros aikštės reguliacijos, jo detalių bei apželdinimo projektus, kuriuos patvirtino miesto burmistras (13). Jie rėmėsi pagrindinėmis R. Guto projekto nuostatomis, atsisakyta tik siūlomos želdinių juostos palei dab. Šventaragio gatvę. Vietoje paminklo J. Pilsudskiui suformuotas didžiulis ovalus gazonas. Įgyvendinant šį projektą, aikštė buvo pažeminta 40-45 cm (vietoj R. Guto siūlomų 80 cm), išgrįsta betono plokštėmis. Įrengta automobilių aikštelė vakarinėje aikštės dalyje. Tašytais akmenimis išgrįsta ir dab. Šventaragio gatvė, lygiagrečiai jai įrengtas 2600 kv.m gėlynas. Darbai buvo baigti 1942 m. Mažai pasikeitusi Katedros aikštė išliko iki 1998 m.
Šaltiniai ir literatūra
