Sigita GASPARAVIČIENĖ
Istorinė ir urbanistinė raida
Vilniaus pilių teritorija - mūsų valstybės lopšys. Katedros aikštė užima nemažą jos dalį. Per dešimtį metų ši aikštė iš tiesų tapo mūsų tautos forumu, kur rinkdavomės pažymėti svarbiausių istorinių datų ir įvykių, reikšdavome džiaugsmą, liūdesį ar protestą. Tikėsimės, kad šios funkcijos aikštė nepraras ir ateity. Tad Katedros aikštė yra labai svarbi Lietuvos kultūros ir istorijos vertybė. Iš kažkada čia stovėjusių pastatų išliko tik Katedra ir varpinės bokštas. Visa tai sudėtingos ir komplikuotos istorinės ir urbanistinės Vilniaus pilių teritorijos raidos rezultatas. Ją ir apžvelgsime.
TARP ŽEMUTINĖS PILIES MŪRŲ
Archeologinių tyrimų duomenimis, Pilies kalno šiaurinėje papėdėje (dab. T.Vrublevskio g.1-3 teritorijoje) aptiktos net kelios neolito pabaigos - žalvario amžiaus pradžios (III tūkst. prieš Kristų) gyvenvietės. Ilgainiui, pakilus Vilnios ir Neries vandens lygiui, jos buvo užlietos. II tūkst. prieš Kr. ant durpingo sluoksnio vėl pradėjo kurtis gyvenvietė. XIII - XIVa. Pilies kalno šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje papėdėje ant smėlėto Vilnios slėnio iškyšulio jau buvo viena ar net kelios amatininkų bei prekybininkų gyvenvietės (1), kurios, manoma, toliau plėtėsi į rytų pusę palei Nerį. Netoliese kryžiavosi svarbūs prekybiniai keliai, buvo brąsta ar net tiltas per Nerį (maždaug ties dab. Mokslų akademijos bibliotekos rūmais). Lietuvoje, įsigalėjus kunigaikščių valdžiai, valstybės valdovai sugebėjo puikiai pasinaudoti šių strateginių kelių ir gyvenviečių svarba. Tuo metu, t.y. XIII a., dab. Vilniaus teritorijoje jau buvo ir daugiau geriau ar silpniau įtvirtintų gyvenviečių (Rasos, Bokšto kalnas). Tačiau tik čia - Pilies ir Plikojo kalnų bei jų papėdžių gyvenvietės buvo panaudotos ir įtrauktos į Vilniaus gynybinių pilių sistemą, kuri nuo tol tapo pagrindine Lietuvos kunigaikščių buveine ir tvirtove. Anot legendų ir jomis besiremiančių Rivijaus, Ipatijaus, M. Strijkovskio metraščių, slėnyje ant vakarinio Pilies kalno iškyšulio, beveik dabartinės Katedros vietoje, valdovas įkūrė savo giminės šventovę - Šventaragio aukurą.
Archeologiniai radiniai davė pagrindą manyti, kad būtent šios pagoniškos šventovės vietoje Lietuvos valdovas Mindaugas XIII a. viduryje pastatė pirmąją krikščionišką katedrą. Tie patys metraščiai liudija, kaip pamažu šis slėnis tapo pagrindine visos Lietuvos šventove ir sostine, kur vyko kunigaikščių įšventinimai, diduomenės suvažiavimai. Čia vėliau Jogaila pradėjo Lietuvos krikštą, pagoniškų statulų daužymą, amžinosios ugnies gesinimą. Jo paliepimu kaip tik čia buvo pastatytas naujo tikėjimo simbolis - kryžius, o po to krikščioniška šventovė - Lietuvos vyskupų katedra - XIII a. vid. dab. Katedros aikštės pietrytinėje dalyje iškyla Žemutinė pilis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos rūmai. Jogaila 1387 m. vasario 17d. privilegija vyskupui dovanoja mūrinį ir keturis medinius namus pilies mūrinių sienų viduje (dab. Katedros aikštės vakarinėje dalyje). XIV a. pab. mūro siena apjuosiamas visas dab. Katedros aikštės plotas. Nuo dab. varpinės į rytus per tiltą ant Vilnios upelio buvo išvažiuojama iš pilies į dab. Tilto gatvės pusę. Šis kelias ėjo į Lukiškių brastą, o iš ten į Kernavę, Ukmergę, Rygą. Šiauriniai ir vakariniai Žemutinės pilies gynybiniai įtvirtinimai buvo stipriausi, turėję įtvirtintą priešpilį ir kitus įrenginius, nes iki pat XV a. pr. priešai dažniausiai puldavo pilį iš šių pusių. Nuo XIV a. pab. Žemutinės pilies teritorijoje, o kartu ir dab. Katedros aikštėje, vis labiau plinta mūrinė statyba. Kaip tik tada vakarinis, šiaurinis ir pietvakarinis pilies teritorijos pakraščiai pereina į vyskupo ir kapitulos rankas, pietinis ir pietrytinis lieka didžiojo kunigaikščio ir pilies prižiūrėtojo (horodnyčiaus) jurisdikcijoje. Mūriniai namai ilgainiui statomi ir kapitulos sklypuose. XVI a. pab. į šiaurę nuo Katedros stovėjo dviejų aukštų vikarų rūmų pastatas, o 1684-1685 m. tarp jo ir kunigaikščių rūmų oficinos pietinio galo gražius rūmus pasistatydino vyskupas E. Kotovičius ir kt. 1581 m. įsteigus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiąjį tribunolą, pietinėje Katedros aikštės pusėje prie gynybinės sienos iškyla tribunolo rūmai. Iki XVI a. vidurio centrinėje dab. Katedros aikštės dalyje spietėsi nemažai mūrinių ir medinių miestiečių namų. Taigi Vilniaus pilys, apsisupusios Vilnios upe, mūrine gynybine siena su keliolika bokštelių, 6-7 įvažiavimo vartais, apsauginiais grioviais, užtvankomis bei tiltais, tapo visos Lietuvos politiniu ir kultūriniu centru. Iki XVIII a. pab. pilis buvo taipogi ir laisvo magdeburginio Vilniaus miesto jėgos ir nepriklausomybės garantu, dvasiniu varikliu, miesto plėtros organizatoriumi. Tačiau iki XVI a. vidurio tai buvo atskiras nuo miesto architektūrinis kompleksas. Pilį ir miestą skyrė sienos, vandenys, pelkėti ją supusių upių slėniai. Tik XVI a. pr. pastatyta gynybinė miesto siena sujungė miestą ir pilį. Pilies klestėjimo laikotarpiu Žygimanto Senojo (1506-1548) ir jo sūnaus Žygimanto Augusto (1544-1572) valdymo metais susiformavo renesansinės architektūros kunigaikščių rūmai, po 1530 m. gaisro tvarkoma ir visa Žemutinės pilies teritorija. Iš dab. Katedros aikštės teritorijos iškeliami iki tol čia gyvenę miestiečiai, jų Katedros ir varpinės ansamblį.
Visiškai kitaip buv. Lenkijos Karalių pilių teritorija 1814-1816 m. buvo tvarkoma Krokuvoje. Ten nugriovus gynybines sienas ir užpylus jas supusius vandenis buvo suformuotos plačios medžiais apsodintos alėjos - Plantai, padėję išryškinti ir pažymėti senųjų gynybinių įtvirtinimų vietą, o drauge ir senąją karalių pilį - Vavelį. Patriotiškai nusiteikusiems tuometiniams Krokuvos magistrato pareigūnams pavyko išsaugoti ir apginti Vavelį nuo okupacinės austrų valdžios užmačių.
Vilniaus pilių teritorija XVIII a. iš vakarų pusės. Retrospektyvinis piešinys. 1 - Aukštutinė pilis; 2 - Arsenalas; 3 - pilies prižiūrėtojo jstaigos; 4 - Kotovičių
rūmai; 5 - Katedra; 6 - Vikarų namas; 7 - vakarinių vartų vieta; 8 - Vakarų bokštas; 9 - Senieji vyskupų rūmai; 10 - pietiniai gynybiniai bokštai; 11 - Vyriausiojo tribunolo rūmai; 12 - Žemės ir pilies teismo rūmai; 13 - Didžiųjų kunigaikščių rūmai
Didžiulę žalą pilių teritorijai padarė karinės tvirtovės jrengimas. Norėdamas kontroliuoti miesto padėtį kilus 1831 m. sukilimui, caras 1831 m. balandžio 6 d. davė nurodymą pastatyti Vilniuje tvirtovę. Jos projektą parengė inžinerijos generolas majoras M. Klimenka, visiškai ignoruodamas per šimtmečius šioje teritorijoje susiklosčiusias istorines bei architektūrines tradicijas.
Tvirtovė buvo pastatyta per 5 mėnesius. Ji apėmė Vilniaus pilių teritoriją, dalį Botanikos sodo, Plikąjį kalną, buv. Sluškų rūmus ir plotus dešiniajame Neries krante prieš Vilnios žiotis. Aplink visą šią teritoriją buvo iškasti apie 2,5 m gylio ir beveik 5,5 m pločio grioviai, už jų supilti aukšti apsauginiai velėna padengti pylimai, kuriuose buvo įrengti barbetai patrankoms statyti. 1836 m. tvirtovėje buvo 36 patrankos, jos įgula galėjo apšaudyti beveik visą Vilnių ir net jo prieigas. Statant tvirtovę dab. Katedros aikštės teritorijoje įvyko daug pasikeitimų. Žemutinės pilies teritorijoje stovėję 34 namai perėjo karo inžinerijos žinybos dispozicijon. Kadangi tvirtovę turėjo juosti atviras šaudymo laukas - esplanada, šiuos pastatus reikėjo nugriauti. 1831 m. birželio - rugpjūčio mėn. buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus dab. Katedros aikštės šiaurinėje dalyje stovėję kapitulos namai buvę Kotovičiaus rūmai (461 posesija), prelatui J Civinskiui priklausęs dviaukštis mūrinis vikarų namas (460 posesija), 1832 m liepos rugpjūčio mėn. nugriauti senieji Vilniaus vyskupų rūmai (458 posesija), kurioje išardomas kitas kapitulai priklausęs į pietus nuo vyskupų namo stovejęs pastatas (447 posesija), Šv Marijos Magdalenos bažnyčia ir ligoninė 1836-1837 m. tvirtovės esplanada buvo dar labiau išplėsta. Tada buvo nugriauti dab. Katedros aikšėes pietinėje dalyje stovėję pastatai - Pilies vartai, Vyriausiasis teismas (463 posesija), 38 mūrinės krautuvės, Pilies ir žemės teismo pastatas ir kt.
Tačiau nugriovus iš abiejų Katedros pusių stovėjusius pastatus susidarė gana nyki tuščia erdvė. Susirūpinta jos sutvarkymu. Darbai vyko 1837-1839 metais. Nugriauti tuo metu aikštėje atsiradę Šv Jurgio mugės balaganai, išardytas iki tol aikštėje buvęs akmeninis grindinys. Vadovaujantis 1817 m. Vilniaus perspektyviniu planu pradeta Šlapiosios (dab Universiteto - S Skapo gatvės) rekonstrukcija. Pradėta tiesti nauja plati gatvė nuo Katedros Lukiškių link (dab. Gedimino prospektas). 1839 m. Katedros aikštė aptverta pakabinamomis ant neaukštų dažytų stulpų virvėmis, joje įrengtas viešas šulinys. Iki tol susiformavusi aikštės teritorija beveik nepasikeite iki šių dienų Tačiau sujungti su visa Pilių teritorija ir ją tinkamai sutvarkyti trukdė čia buvusi carinė tvirtovė. 1846 m. Vakarų Europos šalyse prasidėjus revoliucijoms ir baigiantis neramumams Vilniuje, carinė valdžia vėl ėmėsi tvirtovės tvarkymo.
1851 m. nutiestos į Katedros aikštę vedusios Semionovskaja (dab. L Stuokos-Gucevičiaus), 1870 m. - Aleksandro (dab. Maironio) gatvės. 1878 m. birželio 29 d. miesto rūpesčiu caras Aleksandras II teikėsi patvirtinti savo paskirties nepateisinusios tvirtovės panaikinimo projektą. Iki 1884 m. nukasti pylimai, grioviai užpilti žemėmis. Nepataisomos žalos miesto ir Vilniaus pilių istorijai bei architektūrai padaręs karinis architektūnis monstras nustojo funkcionuoti. XIX a. pabaigoje baigtos formuoti Katedros aikštę iš pietų ir vakarų ribojančios gatvės, kunose iškyla nauji didžiulių tūrių (dab. Universiteto g. 14, Gedimino pr.1) ar rekonstruoti seni pastatai (dab. Šventaragio g. 2) Tačiau jie vizualiai užgožė, "nugramzdino" vertkaliąsias aikštės dominantes - Katedrą ir varpinę. Tai nepataisoma carinių urbanistų ir architektų klaida. XX a pradžioje išaugus miestui, Katedros aikštė ir pilių teritorija su skveru tapo miestiečių poilsio vieta. Čia vyko Kaziuko ir Šv.Jurgio mugės Nuo 1885 m aikštėje kiekvieną rudenį vyko Vilniaus gubernijos žirgų ir galvijų parodos. Renginių metu aikštėje stovėdavo įvairūs paviljonai, palapinės, kuriuose įsikurdavo keliaujantys teatrai, cirkai, žvėrynai. 1901 m. visa tai buvo perkelta į Lukiškių aikštę. Vilniaus generalgubernatonaus V Troickio iniciatyva 1903 m rugpjūčio 15 d. aikštėje priešais pietinį Katedros fasadą buvo atidengtas paminklas carienei Jekaterinai II. Pjedestalą ir pamatą projektavo karo inžinienus N. Prusakovas, skulptūrą kūrė garsus iš Vilniaus kilęs skulptorius M. Antokolskis. Paminklas išstovėjo iki Pirmojo pasaulinio karo. Ta proga Katedros aikštėje pagal sodininko Pavlovičiaus projektą buvo pasodintas peizažinio išplanavimo skveras, siekęs dab. Sereikiškių sodo skverą .Jis apsodintas liepomis ir aptvertas ažūrine kaltos geležies tvorele. Dar 1893 m Katedros aikštę perskrodė arklinio tramvajaus linija.
AIKŠTĖ DVIDEŠIMTAME AMŽIUJE
Iki pat 1937 m. ji nebuvo ypač gerai tvarkoma, o lietingesnį rudenį ar pavasarį dažnai pavirsdavo purvu paplūdusia pelke. Katedra, nors ir būdama aukščiausiu aikštės pastatu, buvo tarsi nugrimzdusi į žemę. Ją užgožė masyvūs Vilniaus vaivadijos |staigų rūmai (dab. Šventaragio g. 2), L Bagdonavičiaus empirinis namas (dab. Universiteto g. 14) bei ganėtinai apleistas parkas - skveras su imperatorės Jekaterinos II paminklo pjedestalo liekanomis. Tačiau negalima sakyti, kad miesto valdžia visai nesirūpino aikštės tvarkymu. 1930 m. gruodžio 19 d. buvo paskelbtas konkursas A Mickevičiaus paminklui. Jo sąlygos leido autoriams siūlyti ir miesto aikštę, kurioje jis galetų būti statomas. Vienas iš originaliausių buvo žymaus lenkų urbanisto - Varšuvos politechnikos instituto profesonaus T.Tolvinskio pasiūlymas paminklu A Mickevičiui paversti visą tuometinę Katedros aikštę. Tačiau projektas liko tik popieriuje. 1936 m. miesto visuomenės spaudžiama valdžia paskelbė aikštės sutvarkymo konkursą. Buvo pateikta nemažai įdomių pasiūlymų, tačiau Katedros aikštės rekonstrukcijos projektą pavesta parengti ką tik įkurtam Vilniaus urbanistikos biurui, kuriam vadovauti pakviečiamas žymus lenkų architektas Romualdas Gutas (1878-1964). Šio architekto paskyrimą tokiam svarbiam darbui, be jokios abejonės, nulėmė ir politinė konjunktūra. Dar 1935 m. lenkų valdžia ypač gerai įvertino R Guto kartu su A Šulcovna parengtą Lenkijos maršalo J Pilsudskio teviškės Zalavo dvaro Vilnijoje rekonstrukcijos projektą . Vilniaus miesto magistratas 1937 m. nutarė Vilniuje pastatyti paminklą J Pilsudskiui, parinkdamas ir vietą - miesto širdį - Katedros aikštę. Tikėtasi tam tikslui gauti dosnų finansavimą iš valstybės biudžeto.
R. Gutas ir S Bukovskis greit parengė
Katedros aikštės reguliacijos (sutvarkymo) projektą. Jis buvo gana naujoviškas ir racionalus. Autoriai rėmėsi austrų funkcionalistų idėja, siūlančia į didelio miesto centrinę aikštę žvelgti ne kaip į poilsiui skirtą vietą su memorialiniu akcentu, o kaip į miesto ar net tautos (šiuo atveju - lenkų) forumą Pagrindiniais kompozicijos atramos taškais turejo tapti Katedra ir varpinės bokštas, o pagrindu - XIX a susiformavęs aikštės perimetras. Dinamika iš vakarų į rytus, akcentuojant pietinę aikštės dalį. Iki gatvės lygio turejo būti pažeminta ir želdynais apsodinta nedidele veja palei dab. Šventaragio gatvę. Šie želdynai turejo atskirti šią naujai suprojektuotą gatvę nuo aikštes ir pridengti masyvų Vaivadijos (dab VRM) rūmų fasadą. Katedros išryškinimui aikštę siūlyta pagilinti vietomis net iki 80 cm, aplink ją paliekant apie 1, 5 pločio podiumą - terasą Visa aikštės erdvė turejo būti padalinta į tris kelių lygių aikšteles. Pirmoji - vadinamoji Piligrimų aikštelė prieš šiaurinį Katedros fasadą. Antroji - centrinė - vadinamasis Vilniaus forumas, numatyta išgrįsti juodomis ir pilkomis granito ir betono plokštemis, trečioji - aukščiausia Paminklo aikštelė į pietryčius nuo Katedros. Čia numatyta vieta maršalo J. Pilsudskio paminklui. Šią griežtą kompoziciją turėjo pagyvinti iš rytų ir pietų pusės Vilnios link bestęsiantys želdynai. Jie turėjo būti sutvarkyti taip, kad kartu su Pilies, Plikuoju ir Gedimino kapo kalnais taptų žaliu rėmu klasicistinei Katedrai, paminklui ir visai aikštei. 1937 m. iki tol palei Katedrą ėjęs kelias buvo panaikintas, o transporto trasa perkelta į pietinį aikštės pakraštį. Tuo metu ypač pablogėjo Lenkijos ir Lietuvos santykiai. Prie to prisidėjo ir Vilniaus Katedros aikštės projekto patvirtinimas 1937 m. gegužės 28 d.. Jame siūlomas miesto aikštės (lenkų tautos forumo koncepcija) įrengimas ir paminklo buvusiam Lenkijos valstybės vadovui pastatymas senajame Lietuvos valstybės lopšyje buvo aiškus politinis iššūkis ir tartum preliudija į 1938 m. kovo 18 d. Lenkijos, reikalavusios užmegzti diplomatinius santykius ir visam laikui atsisakyti Vilniaus, ultimatumą Lietuvai.
Tačiau tuo metu pačiame Vilniuje atsirado R. Guto projekto kritikų. Dailininkai, architektūros ir meno istorikai M. Moreliovskis, L. Sledzinskis, J. Orda tuometinėje žiniasklaidoje kritikavo projektą dėl perdėto racionalumo, architektūrinės minties skurdumo. Buvo parengtas kitas aikštės sutvarkymo projektas. Jo autorius -Vilniaus S. Batoro universiteto Dailės katedros profesorius Liubomiras Slendzinskis. Tai nebuvo alternatyvus projektas. Pasiūlyta prieš pietrytinį Katedros fasadą išskirti stačiakampio formos aikštės dalį, ją apjuosiant neaukštu mūru, o kraštines papuošti Lietuvos ir Lenkijos karalių ir karalienių skulptūromis, labiau išryškinant J. Pilsudskio paminklo kompozicinį akcentą. Siūlyta medžiais apsodinti ir paplatinti iš šiaurės aikštę ribojančią gatvę (dab. Šven-taragio - Vrublevskio g.) iki pat Neries ir kt. Į kai kuriuos pasiūlymus R. Gutas atsižvelgė, projektas buvo šiek tiek pataisytas. Tačiau abu šie projektai turėjo bendrą trūkumą. Jie buvo parengti be tyrimų. Į tai dar 1937 m. atkreipė dėmesį archeologas V. Kieškovskis, rašęs: "nepriklausomai nuo vieno ar kito urhanistinio sprendimo visa Žemutinės pilies teritonja mokslo labui turėtų būti skrupulingai ištirta. Gal tada pasirodys, jog kai kuriuos iš žemės iškeltus mūrus bus verta issaugoti, o gal jie turės įtakos aikstės urbanistiniam apipavidalinimui. Kiekvienu atveju tyrimo darbai turi būti pradėti nedelsiant, dar prieš prasidedant tvarkyti ir planuoti Katedros aikštę"(lI) 1).
Tačiau archeologiniai kasinėjimai buvo pradėti tik 1938 m. rudenį. Jų metu į pietus nuo varpinės buvo aptiktos buv. senųjų vyskupų rūmų, kiek toliau Lietuvos Vyriausiojo tribunolo pamatų liekanos. Lygiagrečiai vyko aikštės rekonstrukcijos ir planavimo darbai. Tikėtasi aikštę atiduoti eksploatuoti 1939 m. rugpjūčio 17 dieną - lenkų legionų įkūrimo 25-mečio paminėjimui, kurio metu turėjo būti atidengtas ir paminklas J.Pilsudskiui. Tačiau 1939 m. balandžio 17 d. įvykęs šio paminklo konkursas baigėsi be rezultatų. Kadangi Lenkijos valdžia neskyrė Magistrato prašomų aikštės tyrimams ir tvarkymui reikalingų lėšų, paaiškėjo, kad užbaigti numatytų darbų 1939 metais tikrai nepavyks.
LIETUVA PASPARTINO AIKŠTĖS TVARKYMĄ
Vilniui vėl tapus valstybės sostine, Lietuvos vyriausybė skyrė nemažą dėmesį miesto gerbūviui, taip pat ir šios svarbiausios miesto, o dabar jau ir Lietuvos aikštės tvarkymui. Siekta parodyti, kad tą Lietuva gali padaryti geriau ir greičiau. Katedros aikštės tvarkymo būtinybę žiniasklaidoje aiškino Vilniaus savivaldybės skyriaus vyr. inžinierius, vėliau miesto vyriausiasis architektas V. Landsbergis-Žemkalnis. Jam pasirodė priimtina miesto aikštės - tautos forumo koncepcija, kuria buvo grindžiamas 1937 m. R. Guto projektas. Lenkų numatyto paminklo J. Pilsudskiui vietoje jis pasiūlė pastatyti paminklą Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui.1940 m. balandžio 4 d. V. Žemkalnis kreipėsi į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų, ragindamas tęsti lenkų pradėtus aikštės archeologinius kasinėjimus. 1941 m. buvo atkasti į vakarus nuo buv. Lietuvos tribunolo dviejų bokštų pamatai, atliekami kasinėjimai šalia buv. Vyskupų rūmų. Šiuos įspūdingus mūrus V. Landsbergis-Žemkalnis netgi pasiūlė konservuoti bei eksponuoti, pridengus juos betonine plokšte.
1940 m. pradžioje V. Žemkalnio vadovaujama grupė parengė naujus vadinamosios Katedros aikštės reguliacijos, jo detalių bei apželdinimo projektus, kuriuos patvirtino miesto burmistras (13). Jie rėmėsi pagrindinėmis R. Guto projekto nuostatomis, atsisakyta tik siūlomos želdinių juostos palei dab. Šventaragio gatvę. Vietoje paminklo J. Pilsudskiui suformuotas didžiulis ovalus gazonas. Įgyvendinant šį projektą, aikštė buvo pažeminta 40-45 cm (vietoj R. Guto siūlomų 80 cm), išgrįsta betono plokštėmis. Įrengta automobilių aikštelė vakarinėje aikštės dalyje. Tašytais akmenimis išgrįsta ir dab. Šventaragio gatvė, lygiagrečiai jai įrengtas 2600 kv.m gėlynas. Darbai buvo baigti 1942 m. Mažai pasikeitusi Katedros aikštė išliko iki 1998 m.
Šaltiniai ir literatūra
