AIKŠTĖ DVIDEŠIMTAME AMŽIUJE
Iki pat 1937 m. ji nebuvo ypač gerai tvarkoma, o lietingesnį rudenį ar pavasarį dažnai pavirsdavo purvu paplūdusia pelke. Katedra, nors ir būdama aukščiausiu aikštės pastatu, buvo tarsi nugrimzdusi į žemę. Ją užgožė masyvūs Vilniaus vaivadijos |staigų rūmai (dab. Šventaragio g. 2), L Bagdonavičiaus empirinis namas (dab. Universiteto g. 14) bei ganėtinai apleistas parkas - skveras su imperatorės Jekaterinos II paminklo pjedestalo liekanomis. Tačiau negalima sakyti, kad miesto valdžia visai nesirūpino aikštės tvarkymu. 1930 m. gruodžio 19 d. buvo paskelbtas konkursas A Mickevičiaus paminklui. Jo sąlygos leido autoriams siūlyti ir miesto aikštę, kurioje jis galetų būti statomas. Vienas iš originaliausių buvo žymaus lenkų urbanisto - Varšuvos politechnikos instituto profesonaus T.Tolvinskio pasiūlymas paminklu A Mickevičiui paversti visą tuometinę Katedros aikštę. Tačiau projektas liko tik popieriuje. 1936 m. miesto visuomenės spaudžiama valdžia paskelbė aikštės sutvarkymo konkursą. Buvo pateikta nemažai įdomių pasiūlymų, tačiau Katedros aikštės rekonstrukcijos projektą pavesta parengti ką tik įkurtam Vilniaus urbanistikos biurui, kuriam vadovauti pakviečiamas žymus lenkų architektas Romualdas Gutas (1878-1964). Šio architekto paskyrimą tokiam svarbiam darbui, be jokios abejonės, nulėmė ir politinė konjunktūra. Dar 1935 m. lenkų valdžia ypač gerai įvertino R Guto kartu su A Šulcovna parengtą Lenkijos maršalo J Pilsudskio teviškės Zalavo dvaro Vilnijoje rekonstrukcijos projektą . Vilniaus miesto magistratas 1937 m. nutarė Vilniuje pastatyti paminklą J Pilsudskiui, parinkdamas ir vietą - miesto širdį - Katedros aikštę. Tikėtasi tam tikslui gauti dosnų finansavimą iš valstybės biudžeto.
R. Gutas ir S Bukovskis greit parengė
Katedros aikštės reguliacijos (sutvarkymo) projektą. Jis buvo gana naujoviškas ir racionalus. Autoriai rėmėsi austrų funkcionalistų idėja, siūlančia į didelio miesto centrinę aikštę žvelgti ne kaip į poilsiui skirtą vietą su memorialiniu akcentu, o kaip į miesto ar net tautos (šiuo atveju - lenkų) forumą Pagrindiniais kompozicijos atramos taškais turejo tapti Katedra ir varpinės bokštas, o pagrindu - XIX a susiformavęs aikštės perimetras. Dinamika iš vakarų į rytus, akcentuojant pietinę aikštės dalį. Iki gatvės lygio turejo būti pažeminta ir želdynais apsodinta nedidele veja palei dab. Šventaragio gatvę. Šie želdynai turejo atskirti šią naujai suprojektuotą gatvę nuo aikštes ir pridengti masyvų Vaivadijos (dab VRM) rūmų fasadą. Katedros išryškinimui aikštę siūlyta pagilinti vietomis net iki 80 cm, aplink ją paliekant apie 1, 5 pločio podiumą - terasą Visa aikštės erdvė turejo būti padalinta į tris kelių lygių aikšteles. Pirmoji - vadinamoji Piligrimų aikštelė prieš šiaurinį Katedros fasadą. Antroji - centrinė - vadinamasis Vilniaus forumas, numatyta išgrįsti juodomis ir pilkomis granito ir betono plokštemis, trečioji - aukščiausia Paminklo aikštelė į pietryčius nuo Katedros. Čia numatyta vieta maršalo J. Pilsudskio paminklui. Šią griežtą kompoziciją turėjo pagyvinti iš rytų ir pietų pusės Vilnios link bestęsiantys želdynai. Jie turėjo būti sutvarkyti taip, kad kartu su Pilies, Plikuoju ir Gedimino kapo kalnais taptų žaliu rėmu klasicistinei Katedrai, paminklui ir visai aikštei. 1937 m. iki tol palei Katedrą ėjęs kelias buvo panaikintas, o transporto trasa perkelta į pietinį aikštės pakraštį. Tuo metu ypač pablogėjo Lenkijos ir Lietuvos santykiai. Prie to prisidėjo ir Vilniaus Katedros aikštės projekto patvirtinimas 1937 m. gegužės 28 d.. Jame siūlomas miesto aikštės (lenkų tautos forumo koncepcija) įrengimas ir paminklo buvusiam Lenkijos valstybės vadovui pastatymas senajame Lietuvos valstybės lopšyje buvo aiškus politinis iššūkis ir tartum preliudija į 1938 m. kovo 18 d. Lenkijos, reikalavusios užmegzti diplomatinius santykius ir visam laikui atsisakyti Vilniaus, ultimatumą Lietuvai.
Tačiau tuo metu pačiame Vilniuje atsirado R. Guto projekto kritikų. Dailininkai, architektūros ir meno istorikai M. Moreliovskis, L. Sledzinskis, J. Orda tuometinėje žiniasklaidoje kritikavo projektą dėl perdėto racionalumo, architektūrinės minties skurdumo. Buvo parengtas kitas aikštės sutvarkymo projektas. Jo autorius -Vilniaus S. Batoro universiteto Dailės katedros profesorius Liubomiras Slendzinskis. Tai nebuvo alternatyvus projektas. Pasiūlyta prieš pietrytinį Katedros fasadą išskirti stačiakampio formos aikštės dalį, ją apjuosiant neaukštu mūru, o kraštines papuošti Lietuvos ir Lenkijos karalių ir karalienių skulptūromis, labiau išryškinant J. Pilsudskio paminklo kompozicinį akcentą. Siūlyta medžiais apsodinti ir paplatinti iš šiaurės aikštę ribojančią gatvę (dab. Šven-taragio - Vrublevskio g.) iki pat Neries ir kt. Į kai kuriuos pasiūlymus R. Gutas atsižvelgė, projektas buvo šiek tiek pataisytas. Tačiau abu šie projektai turėjo bendrą trūkumą. Jie buvo parengti be tyrimų. Į tai dar 1937 m. atkreipė dėmesį archeologas V. Kieškovskis, rašęs: "nepriklausomai nuo vieno ar kito urhanistinio sprendimo visa Žemutinės pilies teritonja mokslo labui turėtų būti skrupulingai ištirta. Gal tada pasirodys, jog kai kuriuos iš žemės iškeltus mūrus bus verta issaugoti, o gal jie turės įtakos aikstės urbanistiniam apipavidalinimui. Kiekvienu atveju tyrimo darbai turi būti pradėti nedelsiant, dar prieš prasidedant tvarkyti ir planuoti Katedros aikštę"(lI) 1).
Tačiau archeologiniai kasinėjimai buvo pradėti tik 1938 m. rudenį. Jų metu į pietus nuo varpinės buvo aptiktos buv. senųjų vyskupų rūmų, kiek toliau Lietuvos Vyriausiojo tribunolo pamatų liekanos. Lygiagrečiai vyko aikštės rekonstrukcijos ir planavimo darbai. Tikėtasi aikštę atiduoti eksploatuoti 1939 m. rugpjūčio 17 dieną - lenkų legionų įkūrimo 25-mečio paminėjimui, kurio metu turėjo būti atidengtas ir paminklas J.Pilsudskiui. Tačiau 1939 m. balandžio 17 d. įvykęs šio paminklo konkursas baigėsi be rezultatų. Kadangi Lenkijos valdžia neskyrė Magistrato prašomų aikštės tyrimams ir tvarkymui reikalingų lėšų, paaiškėjo, kad užbaigti numatytų darbų 1939 metais tikrai nepavyks.
