Šaltiniai
Nagrinėjant šios šeimos genealogiją, buvo tyrinėtos trys istorinių šaltinių grupės.
1. Pirmiausiai dėmesys nukrypo į Lietuvos valstybės Istorijos archyve saugomus vadinamuosius “bajoriškuosius“ fondus, t.y Vilniaus ir Kauno gubernijų bajorų deputatų susirinkimų archyvus (LVIA, F.391,F.708), kur saugoma beveik visų LDK bajorų giminių ir asmenų istorinė-genealoginė medžiaga. Jos pagrindu carinės okupacinės valdžios potvarkiais bajorai įrodinėjo savo kilmę, pateikdami Vilniaus ir Kauno bajorų deputacijoms dokumentinius įrodymus (dažniausiai nuorašus iš LDK teismų ir įstaigų archyvų) apie LDK laikais jų protėvių ir tėvų valdytas žemes, dvarus ir palivarkus bei valstiečius, turėtus urėdus, pateikti karalių ir LD kunigaikščių privilegijas ir dovanojimo ar skyrimo į pareigas aktus, bažnytines krikšto ir santuokų metrikas, atspindinčias nenutrūkstamą genealoginį ryšį. Šių dokumentinių įrodymų pagrindu buvo formuojami bajorystės pripažinimo dekretai. Po to visa byla su antrosiomis dokumentų kopijomis buvo siunčiama į S.Peterburgą Heroldijos departamento galutiniam tvirtinimui. Todėl Rusijos valstybės istorijos archyve S.Peterburge Heroldijos departamento fonde taip pat yra saugomos didžiulės Lietuvos bajorijos istorijos duomenų bazės, o fondo katalogai jau yra prieinami Internete.
Tokios bajorystės tvirtinimo procedūros vyko kas 10-30 metų metų. XIX a. vid., išaiškėjus nemažai piktnaudžiavimų ir bajorystės falsifikacijos faktų, buvo įkurta speciali Revizijos Komisija, sudaryta iš rusų valdžios paskirtų pareigūnų, veikusi 1839-1850 m. ir peržiūrėjusi, tikrinusi įtartinas bylas. Tam tikrais atvejais, ši komisija buvo ir caro valdžios įrankiu susidorojant su nepaklusniais, valstybei beveik jokių mokesčių nemokančiais, nuolat valdžiai oponuojančiais ar sukylančiais bajorais. Tiek po 1831 m. sukilimo, tiek Revizijos komisijos veikimo metais nemažai tokių bajorystės bylų buvo atmesta, jų luominis statusas nepatvirtintas, tūkstančiai bajorų buvo įrašyti į mokesčių mokėtojus-vienkieminkus, o vėliau - valstiečių ar miestiečių luomą.
Revizijos Komisijos medžiagoje (LVIA,F.789) rastas 1845 m. rugsėjo mėn. 3d. bajorų Kaunackių bajorystės įrodymų svarstymo protokolas 4. Genealogijos aprašymas pradedamas Ščensnu (Stanislovu), kuris 1637 m. keitėsi žemėmis su Jonu Narbutu, iš jo gaudamas Gudiškių žemes prie Luokės. Tas pats Ščensnas 1664 m. dovanojo tėvoninį Pavandenės dvarą savo trim sūnums Kazimierui ir Dovydui. Genealoginė linija protokole brėžiama iki 1845 m. bandžiusių bajorystę pasitvirtinti Kazimiero ir Jono palikuonių - Mykolo, tuo metu gyvenusio netoli Šiaulių nuomojame Aukštelkės dvare ir Andriaus, 1834 m .su šeima gyvenusio Luokės parapijos Biržuvėnų dvare 4. Bajoro titulas jiems nepatvirtintas dėl dokumentų trūkumo. Tai buvo vienintelė kiek platesnė medžiaga apie Žemaitijos Kaunackius, tačiau ir ši skurdi informacija buvo naudinga tolesniuose tyrimuose.5
Pagal legendą, tokį herbą vienam mūšiuose su prūsais pasižymėjusiam riteriui suteikė mozūrų kunigaikščio kariaunos vadas, priklausęs Trimitų herbo giminei (su trimis medžioklės ragais herbo skyde). Tačiau dėl nežinomų priežasčių vietoj trijų medžioklės ragų, šiam riteriui buvo suteiktas herbas tik su vienu, pridedant į herbo skydą riterio kryžių. Herbas vadinamas Suchekownaty (išvertus į lietuvių kalbą - Sausi kambariai). Kaunatavos Kaunackiai žymėjosi šio herbo atmaina, kuri heraldikoje vadinasi Suchkomnaty III ( su sidabro spalvos riteriškuoju kryžiumi virš medžioklės rago).Istoriniuose šaltiniuose šis herbas paminėtas 1216 m., 1224m. ir 1243 m. Buvo labiausiai paplitęs Mozūrų žemėse.
Daugiau genealoginės ir istorinės medžiagos apie Kaunatavos Kaunackius galėtų būti Rusijoje S.Peterburgo archyvuose.Heroldijos departamento fonde
Sekantis tyrimų etapas - paieškos Luokės, Kaunatavos, Upynos, Ubiškės, Šiaulių, šiek tiek Telšių Rkb. bažnyčių metrikinėse knygose. Būtent šiose parapijose koncentravosi pagrindinės Kaunackių valdos.Visų šių bažnyčių metrikų knygos buvo vedamos lotynų, lenkų ir rusų kalbomis. Šiuo metu jos yra saugomos Lietuvos valstybės istorijos archyve. O dabar lengvai prieinamos ir internete www.epaveldas.lt.
Peržiūrėjus Luokės ir Kaunatavo Rkb metrikas, nustatyti svarbūs kai kurių Kaunatavos dvaro savininkų Kaunackių XIX a. laikotarpio biografijos faktai, rasti gimimų ir mirčių, santuokų įrašai. Tam tikra prasme santūrūs metrikiniai įrašai atspindi net jų visuomeninį statusą, užimtas pareigas vietos teismų ir administracijos struktūrose, ryšius su kaimynais.
3. Trečias tyrimų etapas - tyrinėtas Kaunatavos dvaro archyvas Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekos Retų spaudinių skyriuje (MAB RS. F.35) bei Lietuvos valstybės istorijos archyve saugoma LDK teismų ir įstaigų medžiaga, dokumentų kolekcijos.
Kaunatavo dvaro archyve yra sukaupta gausi XVII a .- XIX a.Kaunackių Upynos, Dirvonėnų (Dirvėnų) ir Kaunatavos dvarų ir kitų smulkesnių palivarkų ūkinio - teisinio pobūdžio medžiaga, pirkimo-pardavimo aktai, žemės ribų nustatymo aktai, inventoriai, teismų nuosprendžiai ginčuose su kaimyninių dvarų savininkais ar jų žemių nuomininkais, šeimos narių susirašinėjimas, prievolių ir mokesčių mokėjimo kvitai, Eligijaus Kaunackio tarnybos formuliarai ir pan.
Genealogija toliau dėliojosi pagal minėtuose archyviniuose šaltiniuose išaiškintus duomenis. Žinoma, šioje dėlionėje liko punktyrinių linijų ,nes turtinių dokumentų informacija genealoginiais aspektais ne visada išsami.
