Sigita GASPARAVIČIENĖ

Istorinė ir urbanistinė raida

Vilniaus pilių teritorija - mūsų valstybės lopšys. Katedros aikštė užima nemažą jos dalį. Per dešimtį metų ši aikštė iš tiesų tapo mūsų tautos forumu, kur rinkdavomės pažymėti svarbiausių istorinių datų ir įvykių, reikšdavome džiaugsmą, liūdesį ar protestą. Tikėsimės, kad šios funkcijos aikštė nepraras ir ateity. Tad Katedros aikštė yra labai svarbi Lietuvos kultūros ir istorijos vertybė. Iš kažkada čia stovėjusių pastatų išliko tik Katedra ir varpinės bokštas. Visa tai sudėtingos ir komplikuotos istorinės ir urbanistinės Vilniaus pilių teritorijos raidos rezultatas. Ją ir apžvelgsime.

Buvusių Kaunatavos dvaro savininkų Kaunackių (Kownacki) genealoginiai tyrimai

Sigita GASPARAVIČIENĖ                      
 

      Šio tyrimo tikslas buvo visų pirma identifikuoti karstus, atrastus  Telšių rajono Kaunatavos miestelio senosiose  kapinėse  restauruojant senąją šeimos kriptą, nustatyti ten palaidotus asmenis, jų  biografijos detales, apžvelgti genealogiją, visuomeninį-kultūrinį statusą bei vietą šios vietovės istorijoje.

Kaunackių koplyčia Foto V. Jocienė

Genealoginiais-archyviniais  tyrimais nustatyta, kad tai čia palaidoti   senųjų Kaunatavos dvarininkų Kaunackių (Kownacki) šeimos atstovai.

XVII a.-XVIII a. bėgyje ir net XIX a. pirmoje pusėje  Žemaitijoje jie buvo gana įtakingi. Išaiškėjo, kad kelių šeimos kartų atstovai užėmė atsakingas pareigas tuometinės LDK administracijos centrinėse ir teismų struktūrose bei valdė stambią žemės nuosavybę. Giminė priklausė vietos elitui:  buvo Kaunatavos bažnyčios fundatoriais, giminiavosi su žymiomis Žemaitijos kilmingųjų šeimomis, rėmė švietimą, pastatė ir išpuoselėjo dvarą ir Kaunatavos miestelį, rėmė Kražių bernardinių vienuolyną. Tačiau XIXa.vid,. išmirus pagrindinės genealoginės atšakos atstovams, kitos giminės šakos ir šakelės išsišakojo po Žemaitiją, susmulkėjo, nuskurdo, prarado bajorystę.

     Herbynai, leisti  XIX a. pab.- XX a. pr., taip pat LVIA saugomas rankraštinis 1834 m. J.P.Dworzeckio-Bohdanovičiaus “Lietuvių herbynas“ (Herbarz litewski) paprastai, pateikiantis itin daug duomenų apie Lietuvos kilmingųjų gimines, o taip pat įvairių autorių jau mūsų dienomis išėję genealoginio pobūdžio darbai, apie “lietuviškuosius“ Kaunackius pateikia fragmentiškus duomenis. Bajorų Kaunackių paminėjimo beveik nesutinkame ir įvairius Žemaitijos istorijos aspektus nagrinėjančiuose mokslo darbuose.

2014 m. spalio 4 d. vyko konferencija: "Po šv. Mykolo arkangelo ženklu: Palomenė ir Zaleskiai"

Skaičiau pranešimą "Zaleskių šeimos genealogija"

Konferencijos afiša		Zaleskių genealogijos schema

Sigita GASPARAVIČIENĖ

2015-aisiais metais Žagarė paskelbta Lietuvos kultūros sostine.

     Apsidžiaugiau,kad   pagaliau atsiras  proga   užglaistyti  menkų žinių spragas  apie rusų dvarininkiją Lietuvoje.O ypač  apie  XIX a. miestelį ir dvarą naujam gyvenimui prikėlusius ir juos išgražinusius senuosius Žagarės dvaro savininkus Naryškinus, apie kuriuos taip mažai žinome. Kas gi daugiau, jei ne  jie, Lietuvos kultūros sostinėje  turėtų būti  įvardinti, objektyviai įvertinti ir pagerbti.

    Įdomu būtų sužinoti, kokie tai buvo žmonės, jų likimai, kodėl jie kūrėsi  būtent čia – imperijos pakraštyje nuošaliame pasienio miestelyje, svetimoje, net priešiškoje aplinkoje ? Kokios ateities vizijos  skatino didžiules jų investicijas  į Žagarės ir Gruzdžių dvarų vystymą , koks buvo šių rusų dvarininkų požiūris į žmones ir mūsų kraštą,  kuriame jie  kūrė savo gerbūvį?

     Deja, neradau atsakymų nei  įspūdingose Žagarei skirtose monografijose, nei  gausybėje neseniai pasirodžiusių  proginių straipsnių.

Ką gi, esame valstiečių tauta.Ir statytojai. Verta dėmesio tai, ką galima pastatyti, remontuoti,išmatuoti pinigais, parodyti ir pasigirti.Ypač tai liečia provicialų ir konjuntūrinį mūsų visų požiūrį į  paveldą.

Tad, gal padės visagalis internetas?