Seniai baigėsi spalvingų riterių turnyrų laikai, palikę mums vienintelę tų laikų tradiciją - heraldiką. Tai mokslo šaka, turinti dvi sritis - praktinę ir istorinę, tyrinėjanti herbo, kaip ženklo, atsiradimo pradžią ir jo evoliuciją, o taip pat jo visuomeninę teisinę reikšmę.Praktinė heraldikos mokslo šaka apibrėžia naujų herbų miestams ir miesteliams bei institucijoms formavimo normas, o šalyse, kuriose yra monarchinė santvarka - naujų giminių herbų kūrimą. Kai kurie vakarų tyrinėtojai pavadinimą heraldika kildina iš vokiško žodžio heroldas, t.y. pareigūno, kuris riterių turnyrų metu nustatydavo riterių kilmę ir jų herbų teisingumą.

Heroldai taipogi vesdavo turnyrų knygas, turėjusias pergamentinių rulonų pavidalą, kuriose būdavo nupiešti spalvoti riterių, dalyvaujančių turnyre, herbai. Herbai atsirado kartu su sunkiaisiais kariais - raiteliais, kurie XIIa.pr. pradeda vaidinti vis didesnį vaidmenį tuometinėje karų taktikoje. Užsidėję sunkius ir aklinus geležinius šalmus ir šarvus, kariai darėsi neatpažįstami net vienas kitam, todėl buvo sugalvotas naujas identifikavimosi būdas.

Vakarų Europoje herbai susiformavo jau XIIa. antroje pusėje, Lenkijoje - tik XIIIa. ir tapo svarbiu giminės narių konsolidacijos veiksniu, įtakojusiu vienos kompaktiškos tvirtos ir solidarios heraldinės giminės formavimąsi. Heraldikos tradicijas be viso kita įtakojo Artimųjų Rytų menas, su kuriuo riteriai susipažino kryžiaus žygių metu, audringas rūmų gyvenimas, menestrelių ir trubadūrų poezija, o ypač - riterių turnyrai. Lietuvos ir Lenkijos pohorodlijinius (t.y.po 1413m.) herbus galime sąlyginai suskirstyti į dvi grupes - atsiradusius iš linijnių nuosavybės ženklų (pav. brūkšneliai su jungti su kryželiais, raidės, strėlės, kalavijai, pasagų, gyvūnų žalčio, gyvatės ir pan. atvaizdai) ir iš karinių emblemų su karinių vėliavų ir pan. piešiniais, atėjusiais kartu su Vakarų Europos heraldikos tradicijomis ir kt.

Herbo sudėtiniai elementai yra skydas, jame esanti heraldinė figūra, šalmas, antšalmis, išoriniai herbo papuošimai, titulo ženklai, devizai arba ordinai. Didelė reikšmė buvo skiriama skydui - matomiausiai ir reprezentatyviausiai herbo daliai. Tačiau, kai, vystantis karo technikai, mūšio lauke naudotis skydu nustota, skydas transformavosi į kartušą.

Lietuvoje ir Lenkijoje herbų skydai retai skaidomi į laukus, tačiau tai nepaprastai populiaru Vakarų Europos heraldikoje. Šalmai tapo labai svarbūs XIVa., antspauduose dažnai vaizduojami kartu su antšalmiais. Buvo naudojamos kelios šalmo (uždari, atviri, kūgio, dėžutės ir kt.) formos. Spalvos - metalai: auksas, sidabras ir spalvos (emalė)- raudona, žydra, žalia. Heraldinei spalvai taipogi priskiriamas ir šermuonėlio kailis. Lenkų ir lietuvių heraldikoje spalvinė herbų gama ilgai nebuvo pastovi. Dažnai kelios to paties herbo atmainos turėjo skirtingas heraldines spalvas. Atsiradus spaudai, heraldinės spalvos pradėtos žymėti sutartiniais juodai baltais grafiniais ženklais.

Heraldinė figūra atsirado kombinuojant įvairias linijas ir spalvas. Populiarūs ženklai buvo gyvūnai, žmogaus kūno dalys, ūkio reikmenys, ginkluotė, pastatai ar dangaus kūnai. Dažnai naudojami įvairių formų ir pavidalų kryžiai. Karūnos heraldikoje būna įvairių formų, pavidalų ir proporcijų. Lietuvių ir lenkų heraldikoje naudojamos keturios karūnų rūšys - bajoriška su trim, barono - su septyniais ir grafo - su devyniais smaigaliais, o taip pat kunigaikščio mitros. Praktikoje karūna buvo skirta geresniam antšalmio įtvirtinimui. Antšalmis įgavo beveik tokią pačią reikšmę kaip ir skydo heraldinė figūra. Vakaruose antšalmio naudojimo tradicija įsitvirtino XIIIa.viduryje. Antšalmius galime skirstyti į tautologinius (įtaisomus tiesiai ant šalmą vainikuojančių povo ar stručio plunksnų, erelio sparnų, trimitų, tiesiai virš šalmo), senuosius ženklus, perėjusius iš skydo į antšalmį, įv. atvaizdus, besisiejančius su giminės legenda, o taip pat su papuošimais, t.y. povo ar stručio plunksnomis (kilmingumo ženklais). Išoriniai herbo papuošimai kaspinai, įvairūs to meto madų įtakojami laikikliai, devizai ir pan.

Ostojos herbas yra užfiksuotas pagrindiniuose Vakarų Europos viduramžių herbynuose, taipogi ir lenko J.Dlugošo XVIa. herbyne, kuris šio herbo giminės atstovus apibūdina, kaip iškalbingus, tačiau pasipūtusius vyrus (viri logaces et arrogantes). Heraldiniai žydros ar raudonos spalvos herbo skydo ženklai (heraldikoje žinomos kelios Ostojos herbo atmainos) aukso spalvos pusmėnuliai su tarp jų įkomponuotu kalaviju, kuris turėjo ir kryžiaus prasmę, galėjo susiformuoti įtakojant religinei simbolikai XII-XIIIa. kryžiaus žygių metu. Šiuo herbu žymėjosi Anciperavičiai, Belinskiai, Boguslavskiai, Chadarauskai, Joteikos, Kamarauskai, Lenskiai, Ordos, Paleckiai, Rokošai, Sciborai, Tverbutai, Vadauskai, Vainauskai ir kitos Lietuvos Lenkijos valstybės bajorų giminės.

Istorikė Sigita Gasparavičienė

all jackpotcity casino user reviews and ratings

Užsakyti genealoginį medį

Bubalų ir Duobų bei Šarkanų ir Mazgeikų giminių palikuonių genealogijos medžiai (1730-2012) Bajorų Rosenų genealoginis medis,
herbas Rožė (Poraj) su trimis rožėmis,
18 a. pr. 2013 m.
Bajorų Chomentauskų giminės palikuonių genealogijos schema (16 a. 2013 m.). Antano genealogionis medis ir schema Šukevičių giminės medis. Sudarė Emanuelis Markauskas
Šviesiame fone. Tamsiame fone

metrika daktaras Mizutavicius Vladislovas chodakovskis pavz
Oginskio krikšto metrika Daktaro santuokos įrašas Iš 1921 m. Tytuvėnu RKB mirties įrašų registravimo knygos ...žmogaus degradacijos ir ligos istorija Antano Chodakausko ir Marcijonos Pilsudskytės santuokos įrašas, 1812 m. XIXa. pradžios krikšto metrikinis įrašas

f t g

Svetainės autorius © logo
2004-2015 m. Visos teisės saugomos.


Genealoginiai tyrimai ir paslaugos
2001-2015 m. Visos teisės saugomos.


Paieška

Copyright © 2017 archeonas.lt - Design by top10binaryoptions.net