Sigita GASPARAVIČIENĖ

Istorinė ir urbanistinė raida


Vilniaus pilių teritorija - mūsų valstybės lopšys. Katedros aikštė užima nemažą jos dalį. Per dešimtį metų ši aikštė iš tiesų tapo mūsų tautos forumu, kur rinkdavomės pažymėti svarbiausių istorinių datų ir įvykių, reikšdavome džiaugsmą, liūdesį ar protestą. Tikėsimės, kad šios funkcijos aikštė nepraras ir ateity. Tad Katedros aikštė yra labai svarbi Lietuvos kultūros ir istorijos vertybė. Iš kažkada čia stovėjusių pastatų išliko tik Katedra ir varpinės bokštas. Visa tai sudėtingos ir komplikuotos istorinės ir urbanistinės Vilniaus pilių teritorijos raidos rezultatas. Ją ir apžvelgsime.

TARP ŽEMUTINĖS PILIES MŪRŲ

Archeologinių tyrimų duomenimis, Pilies kalno šiaurinėje papėdėje (dab. T.Vrublevskio g.1-3 teritorijoje) aptiktos net kelios neolito pabaigos - žalvario amžiaus pradžios (III tūkst. prieš Kristų) gyvenvietės. Ilgainiui, pakilus Vilnios ir Neries vandens lygiui, jos buvo užlietos. II tūkst. prieš Kr. ant durpingo sluoksnio vėl pradėjo kurtis gyvenvietė. XIII - XIVa. Pilies kalno šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje papėdėje ant smėlėto Vilnios slėnio iškyšulio jau buvo viena ar net kelios amatininkų bei prekybininkų gyvenvietės (1), kurios, manoma, toliau plėtėsi į rytų pusę palei Nerį. Netoliese kryžiavosi svarbūs prekybiniai keliai, buvo brąsta ar net tiltas per Nerį (maždaug ties dab. Mokslų akademijos bibliotekos rūmais). Lietuvoje, įsigalėjus kunigaikščių valdžiai, valstybės valdovai sugebėjo puikiai pasinaudoti šių strateginių kelių ir gyvenviečių svarba. Tuo metu, t.y. XIII a., dab. Vilniaus teritorijoje jau buvo ir daugiau geriau ar silpniau įtvirtintų gyvenviečių (Rasos, Bokšto kalnas). Tačiau tik čia - Pilies ir Plikojo kalnų bei jų papėdžių gyvenvietės buvo panaudotos ir įtrauktos į Vilniaus gynybinių pilių sistemą, kuri nuo tol tapo pagrindine Lietuvos kunigaikščių buveine ir tvirtove. Anot legendų ir jomis besiremiančių Rivijaus, Ipatijaus, M. Strijkovskio metraščių, slėnyje ant vakarinio Pilies kalno iškyšulio, beveik dabartinės Katedros vietoje, valdovas įkūrė savo giminės šventovę - Šventaragio aukurą.

Archeologiniai radiniai davė pagrindą manyti, kad būtent šios pagoniškos šventovės vietoje Lietuvos valdovas Mindaugas XIII a. viduryje pastatė pirmąją krikščionišką katedrą. Tie patys metraščiai liudija, kaip pamažu šis slėnis tapo pagrindine visos Lietuvos šventove ir sostine, kur vyko kunigaikščių įšventinimai, diduomenės suvažiavimai. Čia vėliau Jogaila pradėjo Lietuvos krikštą, pagoniškų statulų daužymą, amžinosios ugnies gesinimą. Jo paliepimu kaip tik čia buvo pastatytas naujo tikėjimo simbolis - kryžius, o po to krikščioniška šventovė - Lietuvos vyskupų katedra - XIII a. vid. dab. Katedros aikštės pietrytinėje dalyje iškyla Žemutinė pilis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos rūmai. Jogaila 1387 m. vasario 17d. privilegija vyskupui dovanoja mūrinį ir keturis medinius namus pilies mūrinių sienų viduje (dab. Katedros aikštės vakarinėje dalyje). XIV a. pab. mūro siena apjuosiamas visas dab. Katedros aikštės plotas. Nuo dab. varpinės į rytus per tiltą ant Vilnios upelio buvo išvažiuojama iš pilies į dab. Tilto gatvės pusę. Šis kelias ėjo į Lukiškių brastą, o iš ten į Kernavę, Ukmergę, Rygą. Šiauriniai ir vakariniai Žemutinės pilies gynybiniai įtvirtinimai buvo stipriausi, turėję įtvirtintą priešpilį ir kitus įrenginius, nes iki pat XV a. pr. priešai dažniausiai puldavo pilį iš šių pusių. Nuo XIV a. pab. Žemutinės pilies teritorijoje, o kartu ir dab. Katedros aikštėje, vis labiau plinta mūrinė statyba. Kaip tik tada vakarinis, šiaurinis ir pietvakarinis pilies teritorijos pakraščiai pereina į vyskupo ir kapitulos rankas, pietinis ir pietrytinis lieka didžiojo kunigaikščio ir pilies prižiūrėtojo (horodnyčiaus) jurisdikcijoje. Mūriniai namai ilgainiui statomi ir kapitulos sklypuose. XVI a. pab. į šiaurę nuo Katedros stovėjo dviejų aukštų vikarų rūmų pastatas, o 1684-1685 m. tarp jo ir kunigaikščių rūmų oficinos pietinio galo gražius rūmus pasistatydino vyskupas E. Kotovičius ir kt. 1581 m. įsteigus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiąjį tribunolą, pietinėje Katedros aikštės pusėje prie gynybinės sienos iškyla tribunolo rūmai. Iki XVI a. vidurio centrinėje dab. Katedros aikštės dalyje spietėsi nemažai mūrinių ir medinių miestiečių namų. Taigi Vilniaus pilys, apsisupusios Vilnios upe, mūrine gynybine siena su keliolika bokštelių, 6-7 įvažiavimo vartais, apsauginiais grioviais, užtvankomis bei tiltais, tapo visos Lietuvos politiniu ir kultūriniu centru. Iki XVIII a. pab. pilis buvo taipogi ir laisvo magdeburginio Vilniaus miesto jėgos ir nepriklausomybės garantu, dvasiniu varikliu, miesto plėtros organizatoriumi. Tačiau iki XVI a. vidurio tai buvo atskiras nuo miesto architektūrinis kompleksas. Pilį ir miestą skyrė sienos, vandenys, pelkėti ją supusių upių slėniai. Tik XVI a. pr. pastatyta gynybinė miesto siena sujungė miestą ir pilį. Pilies klestėjimo laikotarpiu Žygimanto Senojo (1506-1548) ir jo sūnaus Žygimanto Augusto (1544-1572) valdymo metais susiformavo renesansinės architektūros kunigaikščių rūmai, po 1530 m. gaisro tvarkoma ir visa Žemutinės pilies teritorija. Iš dab. Katedros aikštės teritorijos iškeliami iki tol čia gyvenę miestiečiai, jų Katedros ir varpinės ansamblį.

Visiškai kitaip buv. Lenkijos Karalių pilių teritorija 1814-1816 m. buvo tvarkoma Krokuvoje. Ten nugriovus gynybines sienas ir užpylus jas supusius vandenis buvo suformuotos plačios medžiais apsodintos alėjos - Plantai, padėję išryškinti ir pažymėti senųjų gynybinių įtvirtinimų vietą, o drauge ir senąją karalių pilį - Vavelį. Patriotiškai nusiteikusiems tuometiniams Krokuvos magistrato pareigūnams pavyko išsaugoti ir apginti Vavelį nuo okupacinės austrų valdžios užmačių.

all jackpotcity casino user reviews and ratings

Užsakyti genealoginį medį

Bubalų ir Duobų bei Šarkanų ir Mazgeikų giminių palikuonių genealogijos medžiai (1730-2012) Bajorų Rosenų genealoginis medis,
herbas Rožė (Poraj) su trimis rožėmis,
18 a. pr. 2013 m.
Bajorų Chomentauskų giminės palikuonių genealogijos schema (16 a. 2013 m.). Antano genealogionis medis ir schema Šukevičių giminės medis. Sudarė Emanuelis Markauskas
Šviesiame fone. Tamsiame fone

metrika daktaras Mizutavicius Vladislovas chodakovskis pavz
Oginskio krikšto metrika Daktaro santuokos įrašas Iš 1921 m. Tytuvėnu RKB mirties įrašų registravimo knygos ...žmogaus degradacijos ir ligos istorija Antano Chodakausko ir Marcijonos Pilsudskytės santuokos įrašas, 1812 m. XIXa. pradžios krikšto metrikinis įrašas

f t g

Svetainės autorius © logo
2004-2015 m. Visos teisės saugomos.


Genealoginiai tyrimai ir paslaugos
2001-2015 m. Visos teisės saugomos.


Paieška

Copyright © 2017 archeonas.lt - Design by top10binaryoptions.net